Vingiorykštės yra aukštos daugiametės gėlės, augančios Lietuvos drėgnose pievose ir pakrantėse. Sode jos sodinamos ten, kur dirva per šlapia daugumai kitų augalų.
Dvi rūšys
| Pelkinė | Vingiorykštė (šešialapė) | |
|---|---|---|
| Aukštis | 100–180 cm | 40–80 cm |
| Dirva | Šlapia | Sausesnė, kalkinga |
| Žiedai | Kreminiai, kvapnūs | Balti ar rausvi |
| Žydi | Birželis–liepa | Birželis |
Tvenkinio pakrantei tinka pelkinė vingiorykštė — ji mėgsta nuolat drėgną dirvą.

Auginimas
Sodinama pavasarį arba rugsėjį, 50–60 cm atstumu.
Vieta saulėta arba pusiau pavėsinga. Dirva derlinga ir nuolat drėgna — sausroje lapų kraštai apdega ir augalas nyksta.
Pelkinė vingiorykštė auga ir seklumoje iki 10 cm gylio.
Priežiūra
Svarbiausia — drėgmė. Viskas kita antraeiliai dalykai.
Nužydėjusius žiedynus galima nupjauti, jei nenori savaiminio sėjimosi, arba palikti — rudenį jie dekoratyvūs.
Aukštoms veislėms vėjuotoje vietoje reikia atramos.
Kas 4–5 metus kerą verta padalinti pavasarį.
Kvapas
Vingiorykštės žiedai stipriai kvepia medumi, ypač šiltą vakarą. Tai vienas kvapniausių Lietuvos laukinių augalų.
Dėl to jas verta sodinti prie tako ar poilsio vietos šalia tvenkinio.
Nauda
Vingiorykštės yra puikios medingosios — jos vilioja bites ir žiedmuses, kurių lervos naikina amarus.
Tankūs jų sąžalynai pakrantėje taip pat sulaiko gruntą.
Žiemojimas
Žiemoja be priedangos. Rudenį stiebus galima nupjauti arba palikti iki pavasario.
Ar vingiorykštė tinka sausam gėlynui?
Pelkinė – ne, jai būtina drėgmė. Šešialapė toleruoja sausesnę, kalkingą dirvą.
Ar ji plinta?
Plinta sėklomis, jei palieki žiedynus. Šakniastiebiais plinta lėtai ir agresyvi nėra.
Ligos ir kenkėjai
Vingiorykštės serga retai, tačiau sausą ir karštą vasarą, ypač pelkinė vingiorykštė, augusi per sausoje vietoje, gali apsitraukti miltligės apnašomis. Pasitaiko ir rūdžių – oranžinių dėmių apatinėje lapų pusėje. Geriausia prevencija – drėgna dirva ir pakankamai erdvės aplink kerą, kad lapai greitai pradžiūtų po lietaus. Stipriai pažeistus lapus nupjaukite ir išmeskite, nekompostuokite.
Dažniausios klaidos
- Pelkinė vingiorykštė pasodinama sausoje saulėkaitoje – lapai ruduoja jau vasaros viduryje, augalas skursta.
- Nenupjaunami nužydėję žiedynai – augalas gausiai pasisėja ir ima plisti ten, kur nereikia.
- Keras nedalijamas daugelį metų – vidurys išretėja, žydi tik kraštai.
- Tręšiama gausiai azotu – stiebai išsitempia ir išgula.
Kur pasodinti sode
Vingiorykštės puikiai tinka natūralistiniam sodui, tvenkinio pakrantei, drėgnam gėlynui ar lietaus vandens sodui. Pelkinė vingiorykštė užauga iki 1–1,5 m aukščio, todėl ją sodinkite gėlyno gilumoje ar prie tvenkinio krašto, kur ji sudaro kvapnų kremiškai baltų žiedynų foną. Šešialapė vingiorykštė žemesnė ir pakenčia sausesnę dirvą, todėl tinka ir įprastam gėlynui. Gražiai dera su vilkdalgiais, purienomis, viksvomis ir kitais drėgmę mėgstančiais augalais. Dekoratyvios ir margalapės ar geltonlapės veislės – jos išlieka gražios net po žydėjimo. Vingiorykštės – medingi augalai, jų žiedus mėgsta bitės ir kiti apdulkintojai.
Dažnai užduodami klausimai
Ar vingiorykštę galima auginti toliau nuo vandens?
Šešialapė vingiorykštė puikiai auga ir įprastame gėlyne, net sausesnėje vietoje. Pelkinei reikia nuolat drėgnos dirvos, bet ji gali augti ir ne prie tvenkinio – pavyzdžiui, žemesnėje sklypo vietoje ar pusiau pavėsyje, jei sausros metu laistoma.
Kada rinkti žiedus arbatai?
Žiedynai skinami žydėjimo pradžioje, kai dauguma žiedelių ką tik išsiskleidę, sausą dieną nudžiūvus rasai. Džiovinami pavėsyje, plonu sluoksniu.
Kaip vingiorykštę padauginti?
Paprasčiausia – padalyti kerą pavasarį arba ankstyvą rudenį. Galima sėti ir sėklas rudenį į dirvą, tačiau sėjinukai žydi tik antrais ar trečiais metais.
Skaitytojų derlius
Auginate vingiorykštės? Pasidalykite savo derliaus nuotrauka – geriausias paskelbsime čia.




