Vingiorykštės yra aukštos daugiametės gėlės, augančios Lietuvos drėgnose pievose ir pakrantėse. Sode jos sodinamos ten, kur dirva per šlapia daugumai kitų augalų.
Dvi rūšys
| Pelkinė | Vingiorykštė (šešialapė) | |
|---|---|---|
| Aukštis | 100–180 cm | 40–80 cm |
| Dirva | Šlapia | Sausesnė, kalkinga |
| Žiedai | Kreminiai, kvapnūs | Balti ar rausvi |
| Žydi | Birželis–liepa | Birželis |
Tvenkinio pakrantei tinka pelkinė vingiorykštė — ji mėgsta nuolat drėgną dirvą.
Auginimas
Sodinama pavasarį arba rugsėjį, 50–60 cm atstumu.
Vieta saulėta arba pusiau pavėsinga. Dirva derlinga ir nuolat drėgna — sausroje lapų kraštai apdega ir augalas nyksta.
Pelkinė vingiorykštė auga ir seklumoje iki 10 cm gylio.
Priežiūra
Svarbiausia — drėgmė. Viskas kita antraeiliai dalykai.
Nužydėjusius žiedynus galima nupjauti, jei nenori savaiminio sėjimosi, arba palikti — rudenį jie dekoratyvūs.
Aukštoms veislėms vėjuotoje vietoje reikia atramos.
Kas 4–5 metus kerą verta padalinti pavasarį.
Kvapas
Vingiorykštės žiedai stipriai kvepia medumi, ypač šiltą vakarą. Tai vienas kvapniausių Lietuvos laukinių augalų.
Dėl to jas verta sodinti prie tako ar poilsio vietos šalia tvenkinio.
Nauda
Vingiorykštės yra puikios medingosios — jos vilioja bites ir žiedmuses, kurių lervos naikina amarus.
Tankūs jų sąžalynai pakrantėje taip pat sulaiko gruntą.
Žiemojimas
Žiemoja be priedangos. Rudenį stiebus galima nupjauti arba palikti iki pavasario.
Ar vingiorykštė tinka sausam gėlynui?
Pelkinė – ne, jai būtina drėgmė. Šešialapė toleruoja sausesnę, kalkingą dirvą.
Ar ji plinta?
Plinta sėklomis, jei palieki žiedynus. Šakniastiebiais plinta lėtai ir agresyvi nėra.
