Raudonieji serbentai skiriasi nuo juodųjų vienu esminiu dalyku — genėjimu. Juodieji dera ant jaunų šakų, o raudonieji ant senesnių, todėl juos genint tuo pačiu principu galima netekti viso derliaus.
Skirtumas nuo juodųjų
| Juodieji | Raudonieji | |
|---|---|---|
| Dera ant | 2–3 metų šakų | 3–5 metų šakų |
| Šakų atnaujinimas | Kas 4–5 metus | Kas 6–8 metus |
| Šakų skaičius krūme | 12–15 | 8–12 |
| Vieta | Drėgnesnė | Sausesnė, saulėtesnė |
Praktinė išvada: raudonųjų serbentų negenėk kasmet taip stipriai kaip juodųjų — pjauk tik tikrai senas, aštuonmetes šakas.
Sodinimas
Sodinama rugsėjo pabaigoje–spalį. Skirtingai nuo juodųjų, raudonieji sodinami tiesiai, negilinant ir nepasvirus — jie prasčiau leidžia šaknis iš palaidotų ūglių.
Atstumas 1,2–1,5 m. Vieta saulėta: pavėsyje uogos rūgštesnės ir smulkesnės.
Priežiūra
Raudonieji serbentai atsparesni sausrai nei juodieji, bet uogų augimo metu drėgmės vis tiek reikia.
Krūmas turi likti šviesus iš vidaus — išpjauk į vidų augančias ir gulinčias šakas.
Derlius
Uogos renkamos kekėmis, ne po vieną — taip greičiau ir uogos nesutrupa. Prinokusios jos gali kabėti ant krūmo dvi–tris savaites nekrisdamos, todėl skubėti nereikia.
Raudonuosiuose serbentuose daug pektino, todėl jie puikiai tinka želė ir uogienėms be papildomų tirštiklių.
Veislės
Raudonieji serbentai būna ne tik raudoni – yra ir baltųjų bei rausvųjų veislių, kurios skiriasi tik uogų spalva ir dažniausiai yra saldesnės. Ankstyvosios veislės sunoksta liepos pradžioje, vėlyvosios – rugpjūtį. Ilgų kekių veislės skinamos lengviau ir greičiau. Raudonieji serbentai beveik visi savidulkiai, tačiau kelių veislių krūmai šalia vienas kito dažnai dera gausiau.
Sezono kalendorius
| Laikas | Darbas |
|---|---|
| Kovas | Genėjimas, senų šakų šalinimas |
| Balandis | Tręšimas, mulčiavimas |
| Gegužė | Žydėjimas – apsauga nuo šalnų, jei prognozuojama |
| Liepa–rugpjūtis | Derlius, tinklas nuo paukščių |
| Rugsėjis–spalis | Sodinimas, dauginimas auginiais |
Panaudojimas
Raudonuosiuose serbentuose gausu pektinų, todėl iš jų lengvai gaunama želė be tirštiklių. Jie tinka kisieliams, sirupams, kompotams, padažams prie mėsos ir šaldymui. Kekes šaldykite su kotelių šakelėmis, o nuskabykite jau sušalusias – taip lengviau.
Dauginimas
Raudonuosius serbentus lengva padauginti patiems. Paprasčiausias būdas – atlankos: pavasarį prilenkite jauną šoninę šaką prie žemės, prismeikite ir užberkite žemėmis, palikdami viršūnę laisvą. Iki rudens ji išaugina šaknis ir ją galima atskirti. Kitas būdas – sumedėję auginiai: spalį nukirpkite 20 cm ilgio pernykščių ūglių dalis ir įsmeikite į purią dirvą taip, kad virš žemės liktų 2 pumpurai. Pavasarį didžioji dalis jų įsišaknija.
Kenkėjai ir ligos
| Problema | Požymiai | Ką daryti |
|---|---|---|
| Serbentinis amaras | Raudonos pūslės ant lapų | Nukirpti pažeistų ūglių viršūnes |
| Serbentinis stiklasparnis | Šakos vysta, viduje juoda šerdis su lervos kanalu | Pažeistas šakas iškirpti iki sveikos medienos |
| Antraknozė | Smulkios rudos dėmės, lapai krenta vasaros viduryje | Rudenį surinkti lapus, retinti krūmą |
| Pjūkleliai | Lapai nugraužti iki gyslų | Rinkti lervas, krūmus apžiūrėti gegužę |
Tręšimas
Pavasarį aplink krūmą paskleiskite komposto sluoksnį, o po žydėjimo patręškite kalio turinčia trąša ar medžio pelenais – raudonieji serbentai jautrūs kalio trūkumui, kuris pasireiškia rudais lapų kraštais. Chloro turinčių trąšų (kalio chlorido) venkite. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, kurios reikia uogoms bręstant.
Kodėl ant lapų raudonos pūslės?
Tai serbentinė amaro sukelta gutuoja dėmėtligė. Pažeistus lapus nuskink, o pavasarį apžiūrėk pumpurus.
Ar raudonieji ir juodieji apdulkina vieni kitus?
Ne, tai skirtingos rūšys. Bet abu daugiausia savaime vaisingi, todėl atskiro apdulkintojo nereikia.
Kiek uogų duoda raudonųjų serbentų krūmas?
Suaugęs krūmas – 4–8 kg, priklausomai nuo veislės ir priežiūros.
