Rabarbarai: sodinimas, pjovimas ir kero atnaujinimas

Rabarbarai yra vienas ilgaamžiškiausių daržo augalų: pasodintas kartą, jis dera 10–15 metų beveik be priežiūros. Lietuvos klimatui jis tinka idealiai, nes žiemos šaltis jam net būtinas.

Sodinimas

Sodinama rudenį rugsėjį–spalį arba anksti pavasarį. Rudeninis sodinimas geresnis — augalas iki šalčių įsišaknija.

Į duobę dedama gausiai komposto ar perpuvusio mėšlo — rabarbaras auga vienoje vietoje daugelį metų, todėl pradinis tręšimas svarbus.

Pirmieji metai

Pirmais metais lapkočių pjauti negalima visai, antrais — tik kelis. Pilnai pjauti galima nuo trečių metų. Skubėjimas nusilpnina augalą visam laikui.

Pjovimas

Lapkočiai ne pjaunami peiliu, o išsukami: suimk prie pagrindo ir patrauk į šoną su sukimu. Nupjauti likučiai pūva ir gali užkrėsti kerą.

Per kartą imk ne daugiau kaip trečdalį lapkočių, kad augalas galėtų atsistatyti.

Pjovimo sezonas baigiasi liepos viduryje. Vėliau lapkočiai tampa pluoštingi, o augalui reikia laiko kaupti jėgas žiemai.

Žiedstiebiai

Pasirodžiusius žiedstiebius nulaužk iškart prie pagrindo. Pražydęs rabarbaras nustoja auginti lapkočius ir stipriai nusilpsta.

Atnaujinimas

Kas 8–10 metų keras iškasamas, padalijamas į dalis su bent vienu pumpuru ir pasodinamas iš naujo. Geriausias metas — rugsėjis.

Veislės

Rabarbarų veislės skiriasi lapkočių spalva ir skoniu. Raudonų lapkočių veislės paprastai saldesnės ir gražesnės desertams, o žalių lapkočių – derlingesnės ir rūgštesnės. Iš sėklų išauginti rabarbarai dažnai nepanašūs į motininį augalą, todėl veislinius augalus geriausia dauginti dalijant kerą.

Sezono kalendorius

Kodėl negalima skinti vasarą

Tradiciškai rabarbarai skinami iki birželio vidurio – Joninių. Vėliau lapkočiai kietėja, juose padaugėja oksalo rūgšties, o pats augalas turi sukaupti maisto medžiagų kitiems metams. Jei nuolat skinsite visą vasarą, keras nusilps. Rabarbarų lapai nevalgomi – juose daug oksalo rūgšties, todėl naudokite tik lapkočius. Lapus galima dėti į kompostą.

Panaudojimas

Rabarbarai tinka pyragams, kisieliams, kompotams, džemams ir padažams prie mėsos. Gerai dera su braškėmis – jų saldumas sušvelnina rabarbarų rūgštumą. Lapkočius galima užšaldyti supjaustytus gabalėliais be blanširavimo – jie išsilaiko iki metų.

Dažniausios klaidos

• Skinama pirmaisiais metais po pasodinimo – keras nusilpsta.
• Paliekami žiedynstiebiai – augalas eikvoja jėgas sėkloms.
• Sodinama pavėsyje ir šlapioje vietoje – šaknys pūva.

Ankstyvesnis derlius

Rabarbarus galima priversti augti 2–3 savaitėmis anksčiau. Vos nutirpus sniegui, ant kero uždėkite didelį apverstą kibirą, statinę ar specialų molinį gaubtą, o aplink paberkite komposto. Tamsoje ir šilumoje lapkočiai auga greitai, būna rausvi, švelnūs ir mažiau rūgštūs. Taip varyti galima tik stiprius, bent 3–4 metų kerus ir ne kasmet – po varymo augalui reikia metų poilsio.

Tręšimas

Rabarbarai auga vienoje vietoje 10–15 metų ir sunaudoja daug maisto medžiagų. Kasmet anksti pavasarį aplink kerą paskleiskite kibirą komposto ar perpuvusio mėšlo. Po skynimo, birželio pabaigoje, augalus galima dar kartą patręšti kompleksine trąša ir gausiai palaistyti – tai padeda atgauti jėgas kitiems metams. Šviežio mėšlo ant pačių pumpurų nedėkite – jie gali supūti.

Ligos ir kenkėjai

Rabarbarai serga retai. Drėgnoje, užmirkstančioje dirvoje gali pūti šaknų kaklelis – lapai vysta, o kero vidurys tampa minkštas ir rudas. Tokius augalus iškaskite ir nesodinkite rabarbarų toje vietoje. Lapuose kartais atsiranda dėmių, bet jos derliui įtakos beveik neturi – pažeistus lapus tiesiog pašalinkite. Šliužai mėgsta jaunus lapkočius pavasarį.